Nobelio premijos laureatų knygos

pagal | 2014-04-04
0 Shares

Pastebėjau, jog nemažai knygų ar kūrinių, apie kuriuos norėtųsi papasakoti kitiems, yra parašytos Nobelio premijos laureatų. Sutapimas? Nežinia, tačiau noriu pasidalinti mintimis apie dar vieno šios premijos laureato – Tomo Elioto – poemą „Bevaisė žemė“. Ši intelektualaus poeto knyga buvo išleista dar 1923 metais. Pasak literatūrą tiriančių specialistų, kone visa Elioto kūryba yra klasikinės literatūros tradicijų, simbolizmo ir modernizmo tendencijų sintezės pavyzdys.

T. EliotSvarbu pažymėti, jog jo kūryboje, kaip ir Faulzo, galima rasti nemažai įvairių aliuzijų į mitus, tuometines realijas, kitus literatūros, filosofijos veikalus. Literatūros kritikų teigimu, Eliotą galima vadinti Vakarų dvasinės krizės diagnostiku, atskleidusiu tiek individo vidinio pasaulio, tiek jo santykio su jį supančia aplinka disharmoniją. Svarbiausias naujosios Vakarų peozijos krizės požymis yra minties ir jausmo vienybės praradimas.

„Bevaisė žemė“ – tai tikras Vakarų dvasinės krizės simbolinis paveikslas. Ši poema atspindi Elioto idėjas apie savo epochą, jo erudiciją, poetinio metodo ypatumus. Autorius naudoja mitą kaip pagrindinę individualios patirties apibendrinimo ir visus poemos vaizdus vienijančią priemonę. Kūrinio pavadinimas ir struktūra remiasi legenda apie šventąjį Gralį ir Karalių Žveją, pasmerktą nevaisingumui. Poemoje gausu vaizdų ir citatų iš budistinių tekstų, filosofų, rašytojų, kūrinių, yra biblinių ir antikinių nevaisingumo simbolių. Poemos „Bevaisė žemė“ kompozicinė ašis yra šiuolaikinį didmiestį stebinčio herojaus sąmonė, tarsi perkelianti realaus pasaulio vaizdus į mitinę realybę.

Poemą sudaro penkios dalys, turinčios savo specifinius pavadinimus: „Mirusiųjų laidojimas“, „Šachmatų partija“, „Ugnies pamokslas“, „Mirtis nuo vandens“ ir „Ką pasakė griausmas“. Pirmojoje dalyje, pavadinimu „Mirusiųjų laidojimas“ yra aprašomas herojų supantis tingus ir nejaukus pasaulis, bijantis naujos gyvybės atėjimo. Čia silpna atgimimo užuomazga užgožiama bevaisės žemės vizijų, galima pajusti miesto kančią.

Antrojoje – „Šachmatų partijoje“ sugretinamos dvi meilės scenos. Abiems joje vaizduojamoms moterims meilė yra tapusi sunkia problema, jos visai nenori turėti vaikų, todėl blaškosi nerasdamos pasitenkinimo. Abi šios Elioto aprašomo miesto moterys nėra paprastos, jos abi čia tampa pasaulio dvasinio ir fizinio pasmerkimo simboliais – moterys nenorinčios gimdyti susilaukia spaudimo bei smerkimo, paniekos. Dar viena užuomina apie miesto nejaukumą ir visuomenės moralinę krizę – trečiojoje dalyje herojaus stebimas mašininkės susitikimas su draudimo agentu. Jiedu susitikę mylisi, tačiau jų trumpas meilės aktas tėra menkas banalios kasdienybės įvykis, jis nė vienam – nei mašininkei, nei draudimo agentui – nėra reikšmingas.

0 Shares