Apie žmonių vertybes knygos ir veikalai rašomi jau ne vieną amžių. Vienais pirmųjų tokių darbų galima laikyti Aristotelio tekstus. Jis rašė apie tai, kaip vertybės ir ydos gali pakeisti žmogų, kaip lengvai garbė gali tapti tuštybe, o teisybė – tapti neteisybe. Jis rašė apie laimę – kas tai yra ir kaip ją suprasti. Pasak knygose aprašytų Aristotelio minčių, mes tikime, jog yra toks dalykas kaip laimė, negana to, mes jo trokštame labiau už viską – tai dalykas, kurį labiausiai norime turėti. Tai sakydamas jis turėjo omenyje, jog mes negalime pamatyti ar paliesti laimės, tačiau mes ja tikime ir jos norime.
Aristotelis aptaria ir tai, kas yra laimė ir kaip ji mus pasiekia. Jis teigė, kad mes galėtume laimę įvardyti dievų dovana žmonijai, tačiau toks požiūris netinkamas filosofiniam aptarimui. Filosofas nurodo kitą kelią į laimę – pasiekti ją moralės tyrumu ir kilniais veiksmais. Tai reiškia, nesitikėti ir nemelsti laimės iš dievų, o pasiekti ją pačiam.
Teigiama, kad kuo geresnis žmogus, tuo geriau jis atlieka darbus, tuo geriau jis jaučiasi. Tad galima daryti prielaidą, kad geras elgesys, pastangos kuo geriau atlikti savo darbą gali žmones išties padaryti laimingais. Aristotelis susieja žmogaus funkcijas (darbą) ir laimę (vertybę), pasak jo, galima gerą darbą įvardyti vertybe – eksperto žinias, socialinius įgūdžius, kokybišką aptarnavimą ir taip toliau. Tad galima manyti, kad Aristotelis kalba apie profesiją, darbą ir buvimą savo srities profesionalu kaip apie kelią į laimę, būdą tapti laimingu vien gerai atliekant savo darbą.
Pasaulyje kalbama apie profesionalų darbą kaip apie pašaukimą. Pasak profesoriaus Viljamo Salivano, vis dėlto tokių žmonių, dirbančių pagal pašaukimą, yra mažuma – gyvename tokiame amžiuje, kuriame dauguma dirba tik dėl pinigų. Salivanas teigia, kad ekonomika yra tapusi savotišku diktatoriumi – daugiau dėmesio skiriama darbui ir užmokesčiui už jį, o ne asmeniniam gyvenimui. Tai reiškia, kad darbdaviai nori darbuotojų, kurie atiduoda maksimalų rezultatą už minimalų atlyginimą. Darbdaviai yra daugiau reikalaujantys, o darbo sąlygos – mažiau palankios.
Tuo tarpu žmonėms, kurie perka pigų produktą, pagamintą tokios diktatoriškos ekonomikos darbuotojų, tai yra puikus sandėris – produktas už mažesnę kainą. Tačiau darbuotojams, kurie dirba sąlygomis, kurios jiems kelia stresą ir įtampą, toks sandėris nėra naudingas.
O jei klientas gauna pigų, tačiau nekokybišką produktą? Jis skundžiasi. O tuomet jau galime nuspėti, kaip viskas vyksta. Pirmasis scenarijus: darbdavys suvokia, kad tai yra jo kaltė, atsiprašo kliento ir darbo vietoje pakeičia darbo sąlygas. Antrasis scenarijus: darbdavys atsiprašo kliento, tuomet visas neigiamas emocijas, susijusias su šiuo įvykiu, išlieja ant darbuotojų ir įspėja juos būti atidesniais. Trečiasis scenarijus: darbdavys paaiškina klientui, kad už žemą kainą jis negaus aukštos kokybės produkto, o po to visas neigiamas emocijas išlieja ant darbuotojų. Ketvirtas scenarijus: darbdavys apkaltina klientą buvimu išrankiu, išlieja savo neigiamas emocijas ant kliento ir ant savo darbuotojų, galbūt net ką nors atleidžia, norėdamas pademonstruoti savo galią ir įspėti, kad reikia dirbti geriau.
Kokia šių scenarijų esmė? Darbo kokybė priklauso nuo darbo sąlygų ir psichologinio žmogaus nusiteikimo, kartais daugiau lemia ir didesnis atlyginimas. Tačiau pirmiausia žmogus turi jausti, jog jo darbas yra kažko vertas. Jei darbas yra nemalonus arba asmuo dirba tik tam, kad turėtų pinigų pragyvenimui, tuomet toks žmogus niekuomet nebus geras darbuotojas. Tačiau jei darbas žmogų daro laimingu, naivu manyti, kad daugiau pinigų pakeis jo požiūrį į darbą.
